Konferencijoje apie paveldo prieinamumą akcentuota: alternatyvos būtinos, bet jos neturi tapti diskriminacinėmis
Gegužės 28 d. Vilniuje įvyko Lietuvos žmonių su negalia sąjungos renginys, finansuojamas Asmens su negalia teisių apsaugos agentūros, subūręs kultūros paveldo specialistus, universalaus dizaino ekspertus, muziejininkus ir negalios organizacijų atstovus.
Konferencijoje „Kultūros paveldas ir universalus dizainas: misija įmanoma (?)“ keltas esminis klausimas, ar kultūros paveldas gali būti prieinamas visiems?
Agentūros Prieinamumo konsultacijų centro aplinkos prieinamumo specialistas Viktoras Gricius susitikime akcentavo:
- prieinamumas ir paveldas nėra priešybės;
- alternatyvos būtinos, bet jos neturi tapti diskriminacinėmis;
- reikia aiškesnio projektavimo algoritmo ir reglamentavimo.
Paveldo prieinamumo sprendimuose nėra vientisumo
Statybos techniniame reglamente STR 2.03.01:2019 „Statinių prieinamumas“ iš dalies numatyta, jog kultūros paveldo objektuose gali būti leidžiami išimtiniai sprendiniai.
Anot Viktoro, to nepakanka, nes nei šis, nei STR 1.01.01:2005 „Kultūros paveldo statinio tvarkomųjų statybos darbų reglamentai“ nenustato aiškios procedūros, kaip sprendžiami šie išskirtiniai atvejai, kai kultūros paveldo apsaugos reikalavimai ir prieinamumo reikalavimai yra nesuderinami.
Dėl šios priežasties, daugelis kultūros paveldo objektų yra prieinami ne visiems arba objektų valdytojams jaudinantis, jog šių dviejų „stovyklų“ nesuderins ir negebės užtrinkti visų reikalavimų, objektai lieka netvarkomi ir yra prarandami.
Statybos įstatymas ir STR reikalauja užtikrinti prieinamumą visiems, tačiau Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymas draudžia keisti vertingąsias savybes – autentiškus laiptus, fasado elementus, istorines grindis.
Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcija „de fakto“ prioritetą teikia paveldui, tačiau pabrėžia „protingo pritaikymo" principą.
Vis dėlto, prieinamumo specialistas pastebi, kad nei reglamente, nei įstatyme nėra aiškios ribos, kada pritaikymas tampa „neprotingu“. Todėl kiekvienas atvejis lieka subjektyvaus vertinimo zona, o sprendimų nuoseklumas nėra užtikrintas.
